Periodinio kurenimo krosnis

Tai tradicinė krosnis per amžius šildžiusi saunas ir pirtis. Kuo ji masyvesnė, tuo daugiau šilumos sukaupia, tačiau ir jos iškūrenimas trunka ilgiau. Pakura tokioje krosnyje nėra atskirta nuo akmenų įkrovos, liepsna ir kaitrūs degimo produktai laisvai laižo akmenis, o vėliau patenka į dūmtraukį. Kūrenant krosnį, akmenys stipriai įkaista: apatiniai net iki 1000°C, o viršutiniai iki vyšninės spalvos – 600°C. Tokioje temperatūroje suodžiai išdega visiškai ir akmenys lieka švarūs. Tokia krosnis turi dūmtraukio sklendę ir garo angą su durelėmis. Kurenant pirtį, garo durelės uždarytos, o sklendė atvira, degimo produktai laisvai išeina per kaminą. Periantis viskas atvirkščiai: dūmtraukis uždarytas, o garo durelės tarpais atidaromos ir pro jas ant akmenų užpilama vandens. Vandens purslai akimirksniu virsta garu, kuris galingu karštu gūsiu išsiveržia pro dureles tiesiai į garinę. Tada durelės vėl uždaromis. Tokioje krosnyje akmenys beveik visą laiką išlieka uždaryti krosnies viduje, todėl kur kas ilgiau išlaiko šilumą ir pirtimis galima naudotis gana ilgai.

Garo pylimas į Rimo periodinio kurenimo krosnį.
 

Žinoma, kiekvienos konkrečios krosnies konstrukcija gali šiek tiek skirtis nuo mūsų aprašytosios.

Karštas vanduo tradiciškai gaunamas katile arba metaliniame bake, kuris būna įmūrytas į krosnį.

O štai kaip lietuviškos pirties krosnį aprašė populiarus 4-ojo praeito amžiaus dešimtečio leidinys „Ūkininko patarėjas"

„Paprasčiausią pirties krosnį galima sukrauti iš parinktų lauke akmenų. Nors tokia krosnis pigiausia, bet ir netobuliausia. Mat, jai reikia daug malkų, ji greitai atvėsta, ir iš jos į pirtį išeina visi dūmai ir smalkės, kuriuos išleidžiant pro duris ar langus, laukan išeina ir daug šilimos. Su tokia krosnimi negalima prisišildyti priepirčio, dėl ko jame žiemą lengva persišaldyti. Be to, dėl tokios atviros krosnies, jei kūrenama neatsargiai, lengvai gali kilti gaisras. Gera ir ne daug malkų tereikalaujanti yra uždara krosnis su šildomąja sienele priepirčiui šildyti, ardeliais ir dūmtraukiu. Tokia krosnis ilgai laiko šilimą ir pirties oro neteršia dūmais bei smalkėmis.
Geriausia pirties krosnį mūryti iš degtų molio plytų. Iš jų krosnies pakuros sienelės darytinos vienos ar trijų ketvirčių plytos storio, o akmenų skyriaus sienelės - pusës plytos storio. Tokios krosnies pakura, kad jos viršuje laikytųsi akmenys, gali būti dengiama dvejopu būdu: geležiniais balkeliais (juos gali atstoti koks senas ketinis mašinos ratas) ar skliausteliais, su tarpais pamūrytais iš nedegamųjų plytų. Kad pliki, įkaitę geležiniai balkeliai nelinktų, juos, apsuktus viela, reikia ištinkuoti nedegamuoju moliu. Tokiu pat moliu paprastojo vietoje reikėtų ir plytinius skliaustelius mūryti.
Pirties krosnis turi būti mūrijama mažiausia per 12 cm. nuo sienos, kad visi jos šonai galėtų šildyti pirties orą. Priepirčiui šildyti reikalinga šildomoji sienelė. Dūmtraukis pirtyje statomas panašiai, kaip ir kituose trobesiuose."

Parengė Rimas Kavaliauskas