Rusiška pirtis

Senieji slavai, arba skitai, gyveno pietų Rusijos ir Ukrainos stepėse ir turėjo savitą pirčių technologiją, būdingą bemiškės zonos gyventojams. Pirtys buvo žeminės, vadinamos „lazniomis" (nuo žodžio lazit – lįsti), arba, kaip ir Amerikos klajoklių – garinės palapinės. Jas trumpai aprašė dar didysis senovės istorikas Herodotas: „skitai stato palapines, dengia jas gyvulių odomis. Palapinėse kūrena židinius, įkaitina akmenis raudonai, tada ima kanapių sėklas, meta jas ant akmenų. Kyla toks karštas garas, kuriam negali prilygti jokia graikiška pirtis."

Vėliau imta pertis ir duonkepėse krosnyse, kurias slavai statydinosi iš pradžių lauke, o paskui ir trobose. Paprotys pertis krosnyje Rusijos kaimuose išliko beveik iki 20 a. Taip perdavosi, kai šalia nebūdavo tikros pirties arba nenorėta per daug vargintis. Iškūrenus krosnį šiaudais (jų suodžiai netepa), būdavo imamas indas su vandeniu, vanta ir atsargiai lendama į krosnį. Mauduolio draugas iš lauko krosnį užšaudavo. Ten jau būdavo galima atsisėsti ir, pašlaksčius karštas sienas vandeniu, aklinoje tamsoje pertis. Žiemos metu į tokias krosnis lįsdavo su kailiniais ir kepure, kaitindavosi, kol galėjo iškęsti, o išlindę voliodavosi sniege, iš kailinių išpurtydavo karščio nusilpnintus parazitus. Panašiai gydydavo ir ligonius, nemažai žinoma ir netyčinės ligonių mirties atvejų tokio gydymo metu.

Įsikūrę miškuose, slavų protėviai ėmė statyti tokias pat rąstines pirtis, kaip ir baltai. Jose pėrėsi visi. Jau 10 a. Kijevo Rusijos valdovai buvo taip pamėgę pirtis, kad nusiuntę pasiuntinius į Konstantinopolį, tarp kitų sąlygų reikalavo ir teisės kasdien maudytis vietinėse pirtyse. Nuo 17 a. Maskvoje imtos statyti bendruomeninės pirtys. Jos buvo santykinai nedidelės ir paprastai įrengtos, todėl, laikui bėgant, negalėjo patenkinti aukštuomenės poreikių. Padėtį pakeitė versli Peterburgo operos artistų Sandunovų pora, 18 a. Maskvoje pastačiusi modernų tais laikais pirčių kompleksą. Savų pirčių buvo ir Kremliuje. Rusų pamėgį kaitintis pirtyse ir išbėgus voliotis sniege su susižavėjimu aprašo visi ten apsilankę Vakarų keliautojai.

Atšiaurios sąlygos, ilgi ir prasti keliai nulėmė didelį „banios" populiarumą. Pirtis ir sveikata Rusijoje beveik sinonimai, nes daugumai šalies gyventojų garinė pirtis buvo praktiškai vienintelė gydymosi priemonė. Pirtis buvo moksliškai tyrinėjama. 19 a. Rusijoje buvo apginta 30 medicininių disertacijų apie pirties poveikį sveikatai. Akivaizdu, kad ne „sauna", o „bania" būtų tapusi taptautiniu žodžiu, jeigu ne 20 a. pradžios įvykiai šioje šalyje.

Iš knygos „Gera pirtis"