Iškūrenimas

Norint išsimaudyti pirtyje pirma ją reikia iškūrenti.. Žinoma, jei pirties krosnelė yre elektrinė, jums tereiks ją įjungti. Deja, taip jūs prarandate ne tik pirties natūralumą, bet ir jos parengimo džiaugsmą. Pirties kūrenimas trunka kaip tik tiek, kiek reikia laiko susikaupusiems per savaitę rūpesčiams pamiršti ir nusiteikti maloniam laiko praleidimui pirtyje. Kiekvienos krosnies kūrenimas turi ypatybių. Net ir geras pirtininkas nepabandęs visko neatspės iš karto. Reikia bent kartą pačiam tai padaryti. Viskas turi įtakos – ir malkų kokybė, ir krosnelės durelių sandarumas ir kūrenimo laikas.

Kuras

Paprastai pirtis kūrenama malkomis. Jos turi būti tik sausos ir sveikos. Jokiu būdu negalima naudoti įvairių atliekų, ypač tai pasakytina apie periodinio kūrenimo krosnis, – tai būtų didelis neišmanymas ir nepagarba pirčiai bei jūsų svečiams. Seniau pirties žinovai patardavo kūrenti tos pačios rūšies malkomis, kokių turėjo pasiruošę vantų – tada medžio energetinis poveiki žmogui būdavo ypač stiprus. Malkos pirčiai turėtų būti džiovintos bent 2 metus, o dar geriau 3-jus. Netinka skaldyti kelmai, žievės – jie sunkiai ir ilgai dega, rūksta.
Kai kurias pirtis galima kūrenti durpėmis arba akmens anglimi. Tačiau tik ten, kur įtaisytos nuolatinio kūrenimo krosnelės, kuriose akmenys yra patikimai izoliuoti nuo pakuros ir degimo produktai nepatenka į garinę.

Nuolatinio veikimo krosnies kūrenimas

Nuolatinio veikimo krosnys yra labiausiai paplitę šių dienų pirtelėse. Visų pirma dėl savo saugumo – visi degimo produktai išeina per kaminą, akmenys tiesiogiai nesiliečia su dūmais ir jie į garinę patalpą patekti neturi galimybės. Deja, tokios krosnelės teturi nedaug akmenų ir dėl šios ypatybės turi būti kūrenamos visos pirties procedūros metu. Jei krosnelės pakura yra lauke ar techninėje patalpoje – ją gali kūrenti pirties šeimininkas, netrukdydamas svečiams. O jei pakura yra priepirtyje, ar garinėje, besimaudantieji turi karts nuo karto įdėti naujų malkų, kad krosnelė neatauštų. Tokia kūriko prievolė neleidžia pilnai atsipalaiduoti. Tačiau taip patogiau tada, kai nuomojamoje pirtyje periasi viena grupė po kitos – krosnelė nuolat palaikoma karšta. Jei pamiršite nuolat kurstyti krosnelę, ji greitai atvėsta ir vietoje garo lieka tik „pšššš...".
Nuolatinio veikimo krosnelė, priklausomai nuo jos konstrukcijos, pakuriama 1-2 val. iki pirties procedūros pradžios. Iš pradžių krauname smulkesnių malkų, kad susiformuotų pakankamas žarijų sluoksnis, o tada galime prikrauti pakurą stambesnių, maždaug vienodo storio malkų ir priverti oro dureles, kad degimas nebūtų labai intensyvus – taip ekonomiškiau. Kai pagrindinė malkų įkrova sudega ir lieka daug žarijų, krosnelės durelės uždaromos, palaikant tik siaurą plyšį orui įeiti. Degančios anglys duoda labai daug šilumos ir jei laikysime pakurą atvirą, ji išeis laukan.
Jei pirties krosnelė vykusiai sukonstruota, gali būti, kad žarijų šilumos užteks visam vidutinės trukmės pirties seansui. Tačiau jeigu persitės daug, beveik tikra, kad kūrenti reikės ištisai, nuolat stebint, kad ugnis liepsnotų.
Kai kas galvoja, kad pirtis yra iškūrenta, kai tik termometras ant sienos parodo 100?C. Kadangi metalinės krosnelės paviršius stipriai kaitina orą, tai atsitinka gana greitai, tačiau ar pavyks kokybiškai išsivanoti – dar nežinia. Tai priklausys nuo to, ar pakankamai įkaitę akmenys. O jie dažniausiai įkaista gerokai vėliau nei oras. Tačiau būtent juose sukaupta šiluma leidžia pasidaryti garo, be kurio garinė pirtis sunkiai įsivaizduojama. Dažnai atsitinka taip, kad akmenims įkaitus, garinėje temperatūra jau būna pakilusi tiek, kad tenka ją aušinti – vėdinti, palaistyti plautus ir grindis ar net sienas vandeniu, kad būtų galima ramiai atsisėsti ir maloniai kaitintis.

Karštas vanduo

Jei karštas vanduo yra ruošiamas pačioje garinėje, kokia krosnis bebūtų – jos kaitinamas karšto vandens rezervuaras neturi užvirti! Burbuliuojantis verdantis vanduo sudarys garinėje slogią sunkią atmosferą, bus labai sunku iškęsti (nors teko girdėti ir apie tokio garo mėgėjus!)Tokiu atveju reikia susitaikyti su energijos švaistymu ir nuleisti bent porą kibirų karšto vandens, tuoj pat įpilant atitinkamą kiekį šalto. Taip daryti reikia kiekvienąkart, kai tik vanduo pradeda virti. Taip pat pageidautina, kad vandens indas būtų sandariai uždengtas.
Visų geriausia, kai karštas vanduo ruošiamas ne pačioje garinėje, o į ją yra atvestas tik jo čiaupas.

Parengė R. Kavaliauskas