Pirties garas

Pirties garas paklūsta tik užtikrintoms vantoms...

Pirties garas – ko gero daugiausia diskusijų keliantis dalykas. Jį sunku suprasti protu, tačiau lengva pajusti visu savo kūnu, ramiai sėdint garinės pirties prieblandoje. Kiekvienas pirties mėgėjas yra daug kartų girdėjęs paslaptingą pššš, pssss, uchchch, po kurio ateina maloniai šildanti, o kartais ir šiek tiek „kandanti“ karščio banga. Daugelis žmonių mieliau kaitinasi drėgnesnėje garinėje pirtyje, nei sausoje saunoje. Koks tas garas turi būti, ką sako apie tai patyrę pirtininkai?

Kas yra pirties garas?

Paprastai sakoma, kad tradicinę lietuvišką ar rusišką pirtį nuo suomiškos saunos skiria drėgno garo buvimas. Dar sakome – drėgna pirtis, garinė pirtis, netgi „šlapia“ pirtis. Apie ką kalbame? Kas tas pirties garas?

Kiekviename kubiniame metre garinės oro yra šiek tiek vandens garų. Garinėje visada yra šiek tiek vandens, vantų, pagaliau mes sėdime prakaituoti ir gariname nuo savęs drėgmę. Kuo mažiau vandens garų ore – tuo garavimas smarkesnis ir tuo intensyviau aušta viršutinis odos sluoksnis. Tas aušimas gali būti toks pastebimas, kad bus sunku... sušilti. Reiks ilgai ir atkakliai sėdėti, stebint lėtai byrančias saunos laikrodžio smiltis. Tuo metu įkais ir perdžius mūsų plaukai, veido oda, nosies gleivinės. Akys taip pat neteks drėgmės ir kitą rytą atsibusime traiškanotais vokais... Toks sėdėjimas per sausame ore kaži ar yra vienareikšmiškai naudingas.

Bet štai kažkas, gal labiau patyręs pirtininkas užpylė vandens ant akmenų ir sausumą tarsi kas ranka nuėmė. Lengviau atsikvėpėme, kai kas patraukė nuo nosies laiveliu sudėtas rankas, kai kas maloniai išsitiesė, kai kas užsimerkė... Maloni šiluma apgaubė visus procedūros dalyvius. Tiek nedaug tereikėjo... tik trupučio vandens ant karštų akmenų, tik truputį vandens stichijos... Vanduo yra gyvybės šaltinis ir pagrindas, tai galioja ir garinėje. Vandens garas, pirties garas yra pati tikroji pirties dvasia. Suomiai jį taip ir vadina: „loÿlÿ“ arba dvasia. Ir tą žodį taria pasiskanaudami, įsiklausydami į jo skambesį, su tam tikru pasididžiavimu. Ir vertina sauną ne pagal jos išvaizdą, o pagal tai, koks yra jos loÿlÿ.

Pirmas garas

Pirmas garas visada pilamas pamažu, stebint garinėje vykstančius procesus. Kuo mažesnis garinės tūris, tuo greičiau, staigiau ateina garo banga, kyla temperatūros suvokimas (ne pati temperatūra, o jos pojūtis – tai skirtingi dalykai). Dažniausiai vanduo pilamas mažomis porcijomis, „įsiklausant“ į ateinančio garo „skonį“ – jo kvapą, gilumą, sklidimo kryptį ir greitį, drėgnumą. Geriausia, jeigu pirmas garas ateina lyg nepastebimai, iš visų pusių, kaip kyla ankstyvą vasaros rytą rūkas. Pirmas garas turi būti lengvas, skaidrus, pilnas energijos. Dažniausiai jis toks ir būna, nes garinė būna dar sausa, deguonis neiškvėpuotas, o akmenys – karštutėliai. Tokie laistomi vandeniu sako: psssssssss...
Pirmo garo neturi būti per daug. Visai negerai, jeigu kažkam reiks nulipti nuo plautų žemyn – tai sukels nereikalingą įtampą, paliks nekokį įspūdį.

Garas kaitinimuisi

Po gaivaus pavasario ateina kaitri vasara, po susižavėjimo – meilė, po jaunystės – branda. Rožės pumpuras pražysta, o garinė pirtis subręsta rimtam kaitinimuisi. Po pirmo garo ateina antras. Jo paskirtis – giliai ir ramiai įšildyti žmogaus kūną, sudarant jam kuo komfortiškesnes sąlygas atsipalaidavimui. Garas turi kuo tolygiau pasiskirstyti tame tūryje, kur sėdi ar guli žmonės. Tam tikslui pasitarnauja gerai sureguliuota garinės ventiliacija, ji paskirsto garą, „nuleidžia“ jį iki sėdinčiųjų kojų pėdų lygio. Nėra komfortiška jeigu galva perkaista, o kojos – šąla. Tokia situacija dažnai susidaro garinėse, kurenamose geležinėmis krosnelėmis, kurios perkaitina orą, o akmenys būna nepakankamai karšti. Kaip žinia karštas oras kyla į viršų. Panašiai elgiasi ir garas garinėje. Kartais jis sukyla viršun ir atkakliai ten laikosi. O sėdintiems jo trūksta. Dažnai situaciją pataiso pirtininko veiksmai – sukamas rankšluostis, paklodė, pilamas garas.

Garas vanojimuisi

Paprastai vanojamasi ne pirmo užėjimo metu. Garas vanojimuisi jau turi būti „smagesnis“, intensyvesnis, sugebantis ne tik įšildyti, bet ir „įkąsti“. Ir – nevienodai pasiskirstęs garinės tūryje. Vanojamasis guli ant plauto, ir jam neturi būti labai karšta, kitaip jis neišlaikys viso seanso, pabėgs. Tačiau vanojantis pirtininkas turi turėti garo atsargą palubėje, kad mostelėjus vanta vanojamasis pajustų karščio bangą. Tai vadinama „garo vaikymu“. Jis įmanomas tik tada, kai atsiranda drėgmės kiekio ore (absoliutaus oro drėgnio) skirtumas tarp plauto lygio (apie 100 cm nuo grindų) ir pakeltos rankos lygio (apie 200 cm nuo grindų). Garo pagalvė atsiranda ir tam tikrą laiką išlieka po „garo užpylimo“, tai yra nedidelio kiekio vandens užpylimo ant akmenų. Pirtininko ar jo pagalbininko užduotis – nuolat papildyti susidariusią garo pagalvę naujomis šviežio garo porcijomis.

Pilamas garas vanojimuisi. Rimo periodinio kurenimo krosnis.

Garas poilsiui

Jis dar vadinamas „barchatiniu“. Gerai išsikaitinęs ar išsivanojęs ir atvėsęs žmogus paprastai nori dar sušilti. Tai reiškia, kad jis priprato prie karštos garinės režimo ir jam garinės kaitra tapo normalia temperatūra. Jis nori išlaikyti šią komfortišką būseną, pailsėti, galbūt patirti vieną ar kitą masažo procedūrą ar paprasčiausiai išsitrinkti galvą. Šiam tikslui garas turi būti tolygiai pasiskirstęs, pakankamai drėgnas, tačiau „nekandus“. Tokį galima išgauti garinėje, kurios sienos tolygiai įšilo ir spinduliuoja žmogaus kūnui priimtiną 60°C šilumą. Garas vėl pilamas mažomis porcijomis, stengiantis surasti dar karštų akmenų lopus.

Netinkamas garas

Yra ir toks. Dažniausiai tai yra stipriai prisotintas „šlapias“ garas, sklindantis iš verdančio vandens bakelio. Toks garas yra įkyrus, karštas, alsus, net dusinantis ir troškus. Juo kvėpuoti yra neįmanoma, galima netgi nusiplikyti kvėpavimo takų gleivinę. Pažeidus gleivinę – ji suserga. Taigi, garinė pirtis gali ir susargdinti... Tokį verdantį garą pirtininkas likviduoja pildamas šalto vandens į bakelį ir intansyviai vėdindamas pirtį.

Žinoma, šie patarimai neišsemia visos pirties garo teorijos ir praktikos, plačiau pirties garą jūs galite pažinti ir išmokti jį naudoti Pirties meistriškumo kursuose, kurių metu tampama patyrusiais pirties mėgėjais, vanotojais ir pirtininkais.

Rimas Kavaliauskas

Taip pat skaitykite