Eglė

Paprastoji eglė (lot. Picea abies, rus. Ель) – vienintelė eglių (Picea) genties rūšis, savaime auganti Lietuvoje. Parkuose ir sodybose auginama ir daugiau jų rūšių.

Šiaurės Europos tautos vadina ją „girių karaliene“, o pagal senuosius padavimus jos kamiene arba šakose gyvena „miško dvasia“, budrus ir visagalis miško tautos sargas. Ši dvasia pasiverčia tai nykštuku, tai elfu ir gali būti mirtinai pavojinga, jei pasikėsinama į kurio medžio gyvybę jos saugomame miške. Eglė, Kalėdų medis ir miško dvasios buveinė, taip pat buvo naudojama per kai kurias vaisingumui skirtas apeigas, kurias atlikdavo mūsų protėviai. Jie tikėjo, kad jos šakos padeda susilaukti vaikų, skatina vaisingumą ir lemia gausų derlių. Šis stebuklingas medis dar ir atbaidydavo demonus bei vaiduoklius, nutolindavo kerus ir saugojo nuo žaibo. Ko gero, aiškėja, kodėl eglei buvo lemta įžengti į mūsų būstą Kalėdų naktį...
Tautosakoje eglė vadinama gyvybės rykšte arba gyvybės šaka. Ritualams eglę naudojantys žmonės tikėjo, kad žalios šakos gali apsaugoti nuo pikto, suteikti sveikatos, nubaidyti ligą ir net mirtį.

Eglės gydomosios savybės

Ramina, gerina miegą; • išlaisvina nuo negatyvių energijų; • slopina galvos skausmus; • skatina prakaitavimą; • gydo kvėpavimo takų susirgimus; • mažina reumatinius, podagros, poliartrito skausmus.
Chroniško bronchito atveju sveika kvėpuoti sakų dūmais – lygiomis svorio dalimis sumaišius eglių sakus bei vašką išlydžius ir ataušinus. Eglė puikiai aromatizuoja orą, pašalina nervinį sudirgimą, neigiamas emocijas, skatina prakaito išsiskyrimą, padeda prie reumatizmo, osteochondrozės, gydo galvos skausmą, kvėpavimo takų ligas. Šį mišinį reikia dėti ant įkaitusių anglių, kad išsiskirtų dūmai. Periantis daugiau nei reikia, odą galima suerzinti. Prieš vanojimą eglės vantą reikia 15 - 20 minučių įmerkti į verdantį vandenį ir gerai nuplikyti. Eglės šakeles galima įdėti į kitų augalų vantas, tuomet jos poveikis bus švelnesnis.