Guoba

Guoba (rus. Вяз lot. Ulmus, vok. Ulme)

Lietuvoje auga trys šios šeimos medžiai, kuriuos ne specialistui atskirti ne visada paprasta (juo labiau, kad kai kurie iš jų gali tarpusavyje kryžmintis):
• Paprastoji vinkšna (Ulmus laevis);
• Kalninė guoba (Ulmus glabra);
• Paprastasis skirpstas (Ulmus minor).
Tai magiškas ir pranašiškas „velnio“ medis, kurį rūsčiai persekiojo didieji inkvizitoriai, liepdavę medkirčiams jį nukirsti arba sudeginti, nes buvo įsitikinę, kad taip rauna blogio šaknį ir kovoja su demonais. Tiesa, kad pagonys, arba nekrikštai, kaip juos vadino dvasininkija, teismus vykdydavo tiek po ąžuolu, tiek po guoba. Antai, kai du žmonės susiginčydavo, pagal paprotį juos statydavo po guoba: vieną - iš dešinės, kitą - iš kairės kamieno pusės. Jie turėjo laukti, kol ant vieno jų nukris medžio lapas. Toks nuosprendis reiškė, kad tas, ant kurio nukrito lapas, buvo teisus arba nemelavo. Viduramžių kaimų gyventojams guoba simbolizavo tėvą, didį išminčių, visažinį, į kurį jie galėdavo kreiptis kaskart, kai tik prireikdavo: įvykdavo nusikaltimas ar kildavo vaidų. Guoba teisdavo nešališkai ir neklysdavo. Bet, pavyzdžiui, antikos laikais ji turėjo blogą mirties medžio vardą, kurio pragaištinga įtaka galėjo padaryti nevaisingą paprasčiausiai todėl, kad ji pati neveda vaisių.

Guobos gydomosios savybės

Padeda išgydyti uždegiminius procesus, tačiau peršalimo ligų atvejais nepadeda. Puikiai tinka kombinacijoje su ąžuolu ir uosiu. Šiek tiek padeda ir po nudegimų. Nuo nudegimų daromi šalti kompresai. Jo negalima naudoti labai didelėmis dozėmis.
Padeda gydyti ūmius uždegiminius procesus (išskyrus peršalimą); • skatina žaizdų gijimą, plaukų augimą.