Klevas

Klevas (lot. Acer, angl. Maple, vok. Ahorne).

Savaime Lietuvoje auga viena klevų rūšis – paprastasis klevas (Acer platanoides), yra nemažai atvežtinių (ypač pastaruoju metu plinta uosialapiai klevai, kuriuos, kaip nesunku spėti iš pavadinimo, kartais kai kas supainioja su uosiais).
Kanadiečiai labai mėgsta šį medį, jo lapą net pasirinko šalies emblema, o sirupas, kurį gamindavo iš pakaitintos klevo sulos, tapo nacionaliniu gaminiu. Beje, klevas skatina kvėpavimo takų ir kepenų veiklą. Savaime aišku, bitės kur kas anksčiau už žmogų sužinojo, kiek daug maistingų savybių turi klevas, kokia skani jo sula ir kokie gardūs žiedai. Jos visada su palaima rinko nektarą ir nešdavo puikaus skonio ir daug cukraus turintį medų. Klevą įpjovus iki pat šerdies, pasirodo skaidrus skystis. Tai gaivinanti tarsi šaltinio vanduo, malonaus saldaus skonio sula. Siaurės Amerikoje ir visose anglosaksų šalyse klevas laikomas ilgaamžiškumo ir tvirtybės simboliu. Taip pat buvo žinoma, kad jis atbaido demonus ir piktąsias nakties dvasias. Mūsų protėviai mėgdavo jo šakelėmis apkaišioti namų duris arba lovos kojūgalį. Taip elgiasi ir gandras, kuris į savo lizdą neša klevo šakeles, kad atbaidytų šikšnosparnius, norinčius pasmaguriauti kiaušiniais.

Klevo gydomosios savybės

Mažina nervinę įtampą, atpalaiduoja; • mažina uždegiminius procesus, gydo žaizdas; • malšina kepenų ir blužnies skausmus (tuo tikslu klevo vanta mirkoma acte ir dedama ant kepenų arba kepenų jautriosios zonos); • padeda gydyti skrandžio, blužnies ligas; • padeda gyti žaizdoms; • mažina uždegiminius procesus;
• išlaisvina nuo negatyvių emocijų; • valo, harmonizuoja organizmo energinį lauką.